Paradoksas: skaudžių traumų šaltinis – viešasis transportas

Žmonių gyvybes nusinešančios skaudžiausios avarijos formuoja nuomonę, kad Lietuvoje rizikingiausia sėsti į didelį greitį mėgstančio vairuotojo automobilį. Tačiau draudikai atkreipia dėmesį ir perspėja, kad didžiausia galimybė susižaloti bei patirti traumą yra viešajame transporte, kuriuo, ypač didžiuosiuose šalies miestuose, kasdien keliauja dideli žmonių srautai.

Draudimo bendrovės BTA duomenimis, autobusai ir troleibusai 2017 m. iš visų transporto priemonių pasižymėjo aukščiausiu asmens traumų rizikos faktoriumi. Statistiškai, tokio aukšto traumų ir sužalojimų rodiklio, kaip viešojo transporto priemonės, nepasiekia nei populiariausios šalyje „Volkswagen“ markės automobiliai, nei stereotipiškai rizikingais laikomi BMW.

„Daug kalbame apie lengvųjų automobilių vairuotojų elgesį ir eismo kultūrą, tačiau aišku, kad tam tikras taisykles verta priminti ir viešojo transporto keleiviams. Pastaruoju metu stebime tam tikrą paradoksą, kuris indikuoja intensyvaus eismo nulemtas problemas viešajame transporte: žmonės susižaloja ne tik važiuodami viešuoju transportu, tačiau ir laukdami atvykstančio autobuso, troleibuso, išlipę iš jo“, – sako BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis.

Dažniausios traumos viešajame transporte yra kritimai, nulemti staigaus, netikėto stabdymo dėl kliūties ar priekyje stabdančios transporto priemonės.

„Tikrai ne veltui transporte skambančiuose garsiniuose pranešimuose keleiviams pirmiausiai siūloma atsisėsti, jei tik salone yra laisvų vietų. Tokia padėtis tikrai yra pati saugiausia. Tačiau ir čia reiktų žinoti, kad sėdėti reikia taisyklingai: abi kojas laikant ant žemės, atsirėmus nugara, puiku, jei dar prisilaikoma ranka.

Patartina sėdint nekryžiuoti kojų, nepersikreipti, nes vairuotojui staiga nuspaudus stabdžio pedalą tokią sėdėjimo padėtį pasirinkę keleiviai praktiškai neturi šansų išlaikyti pusiausvyros ir nukrenta“, – teigia A. Žiukelis.

Pasak jo, stovintiems keleiviams autobuse ir troleibuse svarbu laikytis už turėklų, sėdynių atlošų, jei yra – įsikibti į specialias kabančias rankenas, kurios taip pat įrengtos dėl keleivių saugumo. Neįgalių asmenų ar vaikų vežimėliai turi būti statomi numatytose vietose ir, jei tik yra įmanoma, prisegami specialiais diržais.

„Deja, nesilaikant elementarių savisaugos taisyklių, salone krenta ir susižaloja net ir mamos su vaikais ant rankų. Vaikus nuo mažų dienų reikia mokyti laikytis už turėklų, jei jie dar maži – paprašyti užleisti vietą ir juos pasodinti arba atsisėsti kartu. Juk jei stabdymo metu pusiausvyrą praranda tėvai, vaikai taip pat jos neišlaiko ir dar rizikuoja būti užgriūti suaugusio žmogaus“, – teigia ekspertas.

Dažniausios traumos nukritus viešajame transporte: galvos, galūnių sutrenkimai ar patempimai bei minkštųjų audinių sumušimai, kaulų lūžiai. Ne mažiau rizikuojama ir įlipimo-išlipimo zonoje: čia žmones prispaudžia durys, pernai pasitaikė einančių per gatvę pėsčiųjų kliudymo atvejų, susidūrimų su kitomis transporto priemonėmis. Pernai vienas autobusas nuo kelio nulėkė vien dėl labai stipraus šoninio vėjo.

Būtina prisiminti, kad eisme gali nutikti įvairių netikėtumų ir vairuotojas prieš sureaguodamas į juos neturės laiko perspėti keleivių, o pirmiausiai bandys apsisaugoti nuo susidūrimo su kliūtimi. Todėl keleiviams pravartu neužmiršti elementariausių dalykų: jei yra vietų – atsisėsti, stovint laikytis už turėklų, iš vidaus nesiremti į duris, neskubėti išlipti arba įlipti į transporto priemonę, o stotelėje atvykstančio transporto laukti saugiu atstumu nuo važiuojamosios kelio dalies.

BTA statistika rodo, kad daugiausiai eismo įvykių, kuriuose nukenčia žmonės, Lietuvoje įvyksta kovo mėnesį ir tai nestebina: permainingi orai, šlapia ar apledėjusi kelio danga, lietūs ar sniegas apsunkina vairavimo sąlygas.

Komentuoti

Skaityti komentarus