Tilto griūtis Italijoje atvėrė Lietuvos problemą – kiek saugūs mūsų viadukai ir tiltai?

Viaduko griūčiai Genujoje nusinešus mažiausiai 39 gyvybes, netrukus pasigirdo viešų priekaištų, kad statinio būklė jau kurį laiką pranašavo tragediją, tačiau dėmesio į tai atkreipta esą nebuvo. Tuo tarpu Lietuvoje pastaroji nelaimė griuvus pontoniniam sostinės tiltui nutiko sovietmečiu, aplaidumas tuomet taip pat lėmė aukas. Visgi ir dabartinių šalies viadukų ir tiltų būklė nėra pakankamai gera, rašo naujienų portalas Alfa.lt.

Sudėtinga pasakyti, kiek tiksliai Lietuvoje esama tiltų ir viadukų, tačiau valstybinės reikšmės objektus patikėjimo teise valdo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir jų skaičius žinomas tiksliai.

2018 m. sausio 1-osios duomenimis, valstybinės reikšmės keliuose yra 1515 statinių, iš kurių 1233 yra tiltai, 275 – viadukai, taip pat 7 estakados. Visų valstybinės reikšmės keliuose esančių tiltų ilgis siekia 55 781 m.

Tokio masto konstrukcijų kaip antradienį sugriuvusios Italijoje mūsų šalyje niekuomet nestatyta. Genujos viaduko bendras ilgis driekėsi 1,1 kilometrą, neatlaikė apytikriai 200 metrų jo ruožas.

Jo statyba pradėta 1962 metais, naudojant įtempto gelžbetonio technologiją, šiais laikais jau retą. Tačiau tokio tipo tiltų, be abejonės, galima rasti daug kur, pagal įtempto gelžbetonio technologiją įrengtų tiltų galima rasti ir Lietuvoje, vienas tokių – šalia dabartinio Lietuvos edukologijos universiteto.

Jurbarko miesto sav. nuotr.

Kaip atsakydama į Alfa.lt užklausą nurodė Kelių direkcija, avarinės būklės tiltų valstybinės reikšmės keliuose nėra, visi yra saugūs naudoti, tik septyniolikai tiltų yra taikomi bendrosios masės ribojimai.

Tačiau kalbintas asociacijos „Lietuvos keliai“ vykdantysis direktorius Rimvydas Gradauskas sako, kad bendra padėtis toli gražu nėra nepriekaištinga.

„Tiltai ir viadukai visada turi būti pirmi eilėje prižiūrimi, taisomi ir remontuojami, bet turiu pasakyti, kad Lietuvoje tikrai nėra gera padėtis šiuo klausimu.

Pačioje nepriklausomybės pradžioje, pirmaisiais trimis-keturiais metais, Lietuvoje buvo įsteigta valstybinė tiltų inspekcija, kuri turėjo rūpintis mūsų tiek valstybinių, tiek savivaldybių tiltų ir viadukų būkle, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių, bėgant laikui, inspekcija kaip tokia buvo panaikinta ir jos funkcijos perduotos Lietuvos automobilių kelių direkcijai.

Reikia pasakyti, kad nuo to laiko ne ypatingai daug padaryta, kad būtų didesnis dėmesys šiam klausimui. Kaip parodo Genujos baisi tragedija, tai iš tikrųjų yra labai pavojinga. Jeigu duobė atsiras kelyje, ją gali paženklinti, ji nebus tokią grandinę iššaukianti, kaip ant tilto ar viaduko“, – komentavo R. Gradauskas.

Buvęs susisiekimo viceministras ir praeityje šios ministerijos sekretorius priminė, kad prieš beveik dešimtmetį „nusėdęs“ Kauno Kleboniškio tiltas taip pat galėjo sukelti nelaimę, tačiau tuomet, 2009-aisiais, statinys skubiai suremontuotas.

„Tai yra akivaizdus įrodymas, kad situacija prasta. Po to įvykio Kleboniškio tiltas buvo suremontuotas, bet laukti, kada atsitiks laimingas, pusiau laimingas ar nelaimingas įvykis ir tik po to imtis priemonių, tai tikrai negalima taip šeimininkauti“, – pastebėjo pašnekovas.

Valstybinės reikšmės tiltų techninę priežiūrą sudaro, kaip oficialiai nurodoma, „nuolatinis tiltų būklės stebėjimas; tiltų metinės apžiūros; tiltų esminės apžiūros; tiltų specialiosios apžiūros (bandymai); pastebėtų tiltų būklės defektų šalinimas“.

Tiesa, kas kiek laiko privalu taikyti šias stebėsenos priemones, Kelių direkcija nepapildė.

Tuo tarpu kalbintas R. Gradauskas turėjo ir daugiau pastabų. „Šiuo metu sistemos nėra, ji sutrikdyta. Nes naujai sukurta kelių priežiūros institucija tik prižiūri, bet kiek ji prižiūri pačius statinius, kuriem reikalingas ypatingas dėmesys, o ne viršutinę kelio dalį?

Ne viršutinės kelio dalies nuvalymą, padarymą neslidžia, bet priežiūrą po tiltu ar viaduku, kiek ten laikosi šarnyrai, metalo gaminiai, armatūra.

Labai svarbu iš anksto prognozuoti, nes kiekvienas statinys turi savo ribines reikšmes, ir kada priartėja jo eksploatavimo pabaiga, būna labai netikėtų dalykų – užtenka nedidelio impulso ir konstrukcija byra“, – teigė „Lietuvos kelių“ atstovas

Jo teigimu, Lietuvoje esant gana nemažam skaičiui tiltų ir viadukų, jų būklė yra įvairi, be to, kaip sako R. Gradauskas, kai kurios savivaldybės ir pačios pakankamai gerai rūpinasi vietos reikšmės keliais, tiltais ir viadukais.

„Atsimenam puikų pavyzdį, kaip buvo Žvėryno tiltas uždarytas, kuris dabar perdarytas, kad galėtų pakelti lengvesnį eismą. Tas buvo labai laiku ir teisingai padaryta, nelaukiant, kol įvyks tragiški įvykiai. Žodžiu, paskutiniu metu tam nėra daug dėmesio, nėra pakankamai finansavimo skiriama.

Neatsimenu, kad tiltam ar viadukam pastaruoju metu būtų rengiami konkursai kapitaliniam remontui, o yra tokių, kur tikrai reikėtų“, – pridūrė jis.

Pastaroji ir bene vienintelė dokumentuota tilto griūtis, lėmusi žmonių žūtį, Lietuvoje įvyko 1975 m. pavasarį Vilniuje. Tuomet į koncertą prie Sporto rūmų keliavusios minios svorio neatlaikė pontoninis tiltas, nutiestas per Nerį.

Šiuo metų laiku, balandžio 13 d., jis neturėjo būti atidarytas, tačiau nebuvo tinkamai paženklintas ir užtvertas, todėl iš pradžių negausiomis grupelėmis, o galop ir visu būriu žmonės trumpino kelią, pasirinkdami eiti nestabiliu tiltu.

Upėje netrukus atsidūrė dešimtys. Oficialioji sovietinė statistika nurodė, kad per įvykį žuvo 4, nukentėjo 31 žmogus, tačiau tikėtina, kad tikrasis aukų skaičius buvo didesnis dėl tik po kurio laiko rastų kūnų bei ligoninėje dėl komplikacijų mirusiųjų.

 Ronaldas Galinis | Alfa.lt

Komentuoti

Skaityti komentarus